Neringos meno mokykloje buvo organizuotas VI etnokultūrinis konkursas „Ritin kalne smiltatę“, skirtas Unesco pasaulio paveldo 20-iui paminėti.

Mokiniams buvo siūloma dalintis savo dailės, fotografijos ar literatūros kūrybiniais darbais pateikta tema: „Kuršių nerija ir jos unikalumas kaip vertybė Unesco pasaulio paveldo sąraše“ atkreipiant dėmesį į Kuršių nerijos kaitą ir savitumą, atskleidžiant savo asmeninį santykį su tema, originalumą.

Smulkiosios literatūros žanro kūrinių konkurse puikiai sekėsi Neringos gimnazijos mokinėms:

Emilijai Vaičiūtei (lietuvių k. vyr. mokytoja Violeta Montvilaitė) – 1 vieta

Augustei Stalioraitytei (lietuvių k. mokytoja metodininkė Vitalija Ukrinienė) – 2 vieta

Augustei Bagdonaitei (lietuvių k. vyr. mokytoja Violeta Montvilaitė) – 3 vieta

 

Sveikiname mokines ir siūlome perskaityti kūrinius, atskleidžiančius unikalų požiūrį į gimtąjį kraštą.

 

Emilija Vaičiūtė

Autobusu

Taip likimas lėmė, kad užaugau Nidoje. Kažin, kaip gyvenčiau dabar, jei mama nebūtų nusprendusi grįžti į Nidą. Gal ir gerai, kad viskas įvyko taip, kaip įvyko. Galų gale, atsitiktinumų nebūna.

Neringa tapo namais, kuriuos sunku palikti net ir trumpam. Ir kiekvieną kartą, kai grįžtu namo, sėdu į tą puikiai pažįstamą autobusą, kur sveikinuosi su jau šimtus kartų matytais vairuotojais, ir žinau, kad nieko bijoti nereikia, nes čia yra saugu, namo grįšiu saugiai, nepaklysiu. Toks jau tas namų jausmas… Ir kiekvieną kartą, kai važiuoju tuo autobusu, žiūriu pro langą, ar nepamatysiu tarp medžių išdidaus briedžio, gal stirna švystels tolumoj, o gal pakrūmėj lapė tykos grobio. Bet ne… Tik tarp medžių viršūnių švysteli besileidžianti saulė ir jos spinduliai kliūva už medžių kamienų, sukurdami neįtikėtino grožio vaizdą. Besileidžiančios saulės spinduliuose ypač gražios pušys: jų kamienai išsiraitę taip, kad niekas kitur to nėra matęs, jos tokios keistos ir paslaptingos. Žvelgdama į mišką imu įsivaizduoti, kad atsidūriau pasakoj apie nykštukus ir fėjas, o kiekviena iš tų pušų yra tokia gyva ir paslaptinga, kaip kelyje sutikti žmonės. Bandau jų klausytis, gal ką nors pasakys, bet jos tokios lėtos ir paslaptingos, kad jei ką nors ir pasakytų, aš nei išgirsčiau, nei suprasčiau…

Palikęs Juodkrantę, autobusas užvažiuoja ant Avino kalno, gražiausios Neringos vietos. Pušys čia pačios didingiausios, o žemę dengia smilgų kilimas. Atsiveria nepakartojamas vaizdas į Kuršių marias. Matomas net kitas krantas ir tolumoje plaukiantis laivas. Mane prajuokina keistas reginys. Kalno papėdėje, už išsišakojusios pušies stovi pora briedžių ir panašu, bando pasislėpti. Labai gaila, kad kertami miškai ir girių karaliams nebelieka pakankamai vietos.

O autobusas rieda tolyn, veždamas mane į tuos namus, kur patys žaliausi miškai, kur jūros gelmėse buvo gintarinė Jūratės pilis, kur buvo laimingi Eglė ir Žilvinas…

 

Augustė Stalioraitytė

Žvilgsnis nuo pajūrio kranto

Prie jūros būriuojasi itin garsiai klegančių žmonių grupė. Atsklinda muzika. Ji šiurpiai netinka prie idiliškos pajūrio ramybės. Pasitraukiu nuošaliau. Jūra ošia – tokia paslaptinga ir viską aprėpianti. Ji, kartu su dangumi, rodos, kaži kokią paslaptį neša. O gal praeities mįsles… Tarsi kviečia mane: ,,Ateik, sužinosi, ko dar nežinai…“

Vienas debesis pamažu atsiskiria. Ima panašėti į kažką, kas su ratais. Gal vežimą?  Ūmai imu vaizduotis, kaip nuo pietų pusės per smėlynus parlekia žirgai, įkinkyti į pašto karietą.

Papučia smarkus vėjo gūsis. Paslaptingasis debesis išnykęs. Kažin ar dar kas nors jį matė? Ar jis man buvo skirtas? Fi, negi aš beviltiška romantikė?…

Vėl pasigirsta visai neromantiška muzika. Ji tarsi peiliu bado ausis, norinčias girdėti tik gamtą ir susilieti su ja.

Ir vis dėlto aš romantikė. O argi įmanoma tokia nebūti paslaptingų kopų, didingos jūros ir išdykėliško vėjo apsupty…

 

Augustė Bagdonaitė

Mano gimtasis miestas

Gimtasis miestas vienintelis, nepakartojamas, brangus. Čia žengti pirmieji žingsniai, pirmoji meilė, pirmasis bučinys. Užaugti Nidoje – tarp marių ir jūros – nepaprasta dovana.

Einu miško takeliu, klausausi nepakartojamo paukščių koncerto, stebiu kiekvieną medžio lapelį. Stengiuos kuo giliau į plaučius įkvėpti gryno oro ir mėgautis kvapą gniaužiančiu vaizdu. Netgi kai dangus pravirksta, netgi tada Nida svaiginanti. Lietaus kvapas primena man išdykėlę vaikystę, pirmuosius išgyvenimus. Tokia jau Nidos magija – ištirpdyti niūrumą ir paversti jį grožiu. Būtų smalsu pamatyti Nidą kito žmogaus akimis. Įdomu, ar man šie vaizdai taptų banalūs, ar virpėtų širdis, jeigu jie man neprimintų meilių sesės akių, pusbrolio šūkavimų, močiutės švelnių rankų, saldžių, naivių svajonių, ar iš tikrųjų matyčiau tą neapsakomą Nidos grožį? O galbūt viskas tik dar labiau išryškėtų? Taptų nauja ir įdomu?

Kokia iš tikrųjų nuostabi ir paslaptinga ta Nida! Čia norisi sugauti vėją ir kažkur nuskristi, basomis prabėgti per šviežią pavasario žolę, pajusti pasaulio grožį ir laisvę. Paskęsti smėlio ir jūros kvape. Norisi pasinerti į vėjo glamones ir atskleisti jo paslaptis. Nusilenkti didingoms pušims ir pakviesti jas šokiui. Pasislėpti ąžuolų drabužiuose, kaip mažam vaikui pro plyšelį žvelgti į pasaulį nuostabos kupinomis akimis. Matyti viską lyg pirmą kartą. Kokia iš tikrųjų graži ta Nida!

 

– Informaciją parengė Vitalija Ukrinienė,

Neringos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui