„Smagu po savo žemę vaikščioti ir pėdsakus palikti“ (Just. Marcinkevičius)
Nepaklysiu
Žodis veda mane
tiesos keliu
Nepaklysiu niekados
su juo eidamas kartu.
Ves mane jis visada
Saulei kylant
ar nakčia….
Justas Šmulkštys, I gimnazijos klasės mokinys
„Smagu po savo žemę vaikščioti ir pėdsakus palikti“ – Justino Marcinkevičiaus žodžiai, atspindintys šalies mokinių vieno kūrinio konkurso LABAS-16 esmę. Šiame konkurse dalyvavo ir du Neringos gimnazijos I gimnazijos klasės mokiniai, kurių kūriniai tarp 146 siųstų iš 52 Lietuvos mokymo įstaigų pateko į geriausiųjų gretas. Justas Šmulkštys skatinamas už gerą poeziją, o Aurelijus Vaičius – už gerą prozą.
Kalba veda mane
Pasiklydau. Dairausi lyg iš medžio iškritęs. Dangų raižo namų stogai kur ne kur atsikišę. Tamsių pastatų languose matau iškeliaujančios dienos atspindžius. Pėdinu betono miške nusivylęs. Staiga iš už kampo ištįsta tamsus siluetas. Jis trumpėja pavirsdamas į susigūžusio praeivio figūrą. Aš šūkteliu, nepažįstamasis stabteli, atsisuka, ir man prieš akis blyksteli juodų stiklų akiniai. Ištirpsta tik ką švystelėjusi viltis. Praeivis prieina iki manęs, stabteli trijų metru atstumu ir mandagiai paklausia:
– Ko norėjai, gerbiamasis?
– Labas vakaras. Atrodo aš pasiklydau, gal žinot kur rasti Vilties gatvę?
– Keliaukite į rytus… Kažin ar šiame mieste dar yra vilties… – sumurma praeivis ir nužingsniuoja toliau.
Aš vėl apsidairau, bandydamas suprasti, kurioje pusėje rytai. Pasisuku nugara į besileidžiančią saulę, užsimaukšlinu respiratorių ir einu toliau. Saulė vis tiek patekės rytuose.
Aurelijus Vaičius, I gimnazijos klasės mokinys
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vitalija Ukrinienė
